Pabradės ligoninės gydytojo Stanislavo Michno prisiminimai
(2013-12-15)
Mažalotės kaimo šeimininkų istorija
Mažalotės kaimas – įsikūręs ant Žeimenos upės kranto, 12 kilometrų atstumu nuo Pabradės. Vietovė čia ypač vaizdinga: ąžuolų alėja, sakais kvepiantys pušynai, plačiai į pievas išsiliejusi Žeimena, o atviroje miško aikštelėje stūkso senas dvarininko namas, 1903 m. statyba, apie ką byloja kraiginis drožinys ant stogo. Matyt, vertingi yra ir kiti namo puošybos elementai. Medžio drožiniais papuoštas šulinys, o be to gražiai išdažytas.
Iš istorinių šaltinių yra žinoma, kad šį namą statė žydų pirklys, dvarininkas Lappas.
1928 m. šį namą ir 64 ha žemės įsigijo rusų dvarininkė Pogrebnaja Olga Semionovna. Jos mergautinė pavardė – Stanskaja. Jos vyras buvo žinomas advokatas. Jai mirus, 1953 m. šį namą paveldėjo jos sesuo Livčak Liubovė Semionovna (1878-1960).
Ši istorija reikšminga tuo, kad ilgą laiką šiame kaime gyveno, dirbo ir ilsėjosi šios sodybos šeimininkės duktė Livčak Ksenija Vladimirovna. Tai, matyt, buvo iškiliausia ir žinomiausia mūsų krašte gyvenusi menininkė. Ksenija Vladimirovna gimė Vilniuje miškininko-mokslininko šeimoje. Mokslus baigė Petrograde, kur visas jos gyvenimas buvo surištas su menu. Ji dekoravo audinius, farforą, piešė iš natūros, užsiiminėjo grafika. Gyvenimas jai lėmė susitikti su vienu žinomiausiu pasaulio menininku, grafiku, knygų iliustratoriumi, meno teoretiku avangardistu Filonovu Pavlu Nikolajevičiumi, kuris 1990 m. po jo darbų parodos muziejuje Pompidų centre buvo pripažintas kaip XX amžiaus meno klasikas. Jo ir jo mokinės Ksenijos Livčak darbai yra saugomi Valstybiniame Rusų muziejuje.
Apie šį menininką ir jo mokinius 1987 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas. Filmavimo grupė buvo atvykusi į Mažalotą, kur Kseniją Livčak filmavo piešiančią prie molberto, kurį jai padovanojo šis dydis menininkas, o paskui filmavo ją tolstančią tarp ąžuolų link Žeimenos. Tai buvo mėgstamiausia Ksenijos Livčak vieta, nes beveik kiekvieną dieną ji ėjo pasivaikščioti ar dirbti prie upės. Mėgdavo čia pailsėti ir apie, kažką savo, pamąstyti.
Geru žodžiu apie K. Livčak mini kaimynai, nes jiems ji buvo gera, dosni ir vaišinga. Kaimynai ir šiandien prisimena jos skanius pyragėlius, kuriuos ji kepdavo pagal savo receptą. Kai ji sėsdavo už molberto, visi stengėsi jai netrukdyti ir tarpusavyje kalbėjo tyliai.
Pasimirė ji Pabradės ligoninėje ir buvo palaidota Pabradės kapinėse, šalia savo motinos.
Dar prieš Ksenijos Livčak mirtį, jos motina šią dvarvietę buvo užrašiusi savo anūkei (Ksenijos dukrai) Golovačiovai Suzanai Nikolajevnai, biologijos mokslų kandidatei, kuri gyvena Peterburge. Ten pat gyvena Golovačiovos Suzanos Nikolajevnos duktė – Golovačiova Jekaterina Grigorjevna, kuri ir dabar dažnai apsilanko Mažalotėje ir rūpinasi šios sodybos priežiūra.
Apie Didelovkos kaimo (dabar Didlaukio gatvė) savininką S.K. Marčenko
Mano naujoji pažįstamoji Danilevič Julija Adolfovna daug pasakojo apie savo kaimynus – dvarininkus. Vienos šeimos istorija mane ypač sudomino, nes tai buvo apie Didelovkos kaimelio šeimininko dvarininko Sergejaus Marčenko meilę ištekėjusiai moteriai. Šios moters vyras buvo Rusų armijos generolas Čubinovas, kuris niekaip negalėjo sutrukdyti staiga užsiplieskusiai meilei tarp dviejų žmonių. Jo žmona, paėmusi vaiką, pabėgo pas dvarininką
S. Marčenko, bet ji pasiliko sau, savo vaikui ir dar dviem vaikams, gimusiems nuo S. Marčenko, Čubinovų pavardes. Kodėl taip atsitiko J. Danilevič paaiškinti negalėjo.
Su didžiausiu užsidegimu J. Danilevič pasakojo, kad ponia Čubinova iš motinos pusės buvo gimininga su žinomo rusų poeto M. Lermontovo gimine. Kai kurie istorikai tam tikrų Lermontovo giminės bruožų atrado tyrinėdami Čubinovų vaikų portretus. Tuo labai didžiavosi Marčenkos ir jų namuose pačioje garbingiausioje vietoje kabėjo M.Lermontovo portretas. Julija Danilevič pranešė man, kad kažkur netoli Pabradės turėtų gyventi moteris, kuri kažkada tarnavo pas Marčenkus. Sunkiai suradau tą moterį, bet didžiausiam mano nusivylimui ji nieko jau neprisiminė, bet man jau išeinant, pasakė, kad kažkur palėpėje turėtų būti keletas paveikslų iš šeimininkų namų. Štai ji pasirodė, nešina keturis paveikslus, tarp kurių buvo S.Marčenko bei jo sūnaus Čubinovo portretai, bei du paveikslai su Venecijos vaizdais. Žiūrėdamas į šiuos portretus, aš patenku į tą laiką, kurį jie ir paliūdi.
Vienišos senutės gyvenimo istorija
Tai atsitiko 1977 m. Tada aš dirbau gydytoju Pabradės ligoninėje ir pagal iškvietimą išvykau į Pabradės priemiestį Malūno g., pabradiškių vadinamą ,,pionierių stovyklą”. Ligonė buvo vieniša 82 m. amžiaus moteris ir gyveno vieno kambario bute, mažame namelyje.
Man, apžiūrėjus ligonę, kažkodėl nesinorėjo greit su ja atsisveikinti. Pradėjom kalbėtis ir ji pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją. Kaip paaiškėjo, ji buvo kilusi iš garbingos ir kilmingos šeimos. Gimė 1895 m. Peterburge, kur ir gyveno su šeima šaltuoju metų laiku, o vasarą važiuodavo į dvarvietę, tėvo gimtinę – Šlovino kaimelį, esantį Molėtų rajone, 25 km nuo Pabradės.
1921 m., mirus tėvui, ji kartu su motina persikėlė į dvarą gyventi nuolat. Prie dvaro buvo 687 ha žemės, kurią išnuomodavo.
1940 m., paskelbus Tarybų valdžią Lietuvoje, J. Danilevič kartu su motina buvo ištremti į Jakutiją, kur greitai pasimirė jos motina, o jai pačiai tremtyje už Šiaurės ašigalio teko praleisti net 15 metų.
Grįžusi iš tremties, apsigyveno Pabradėje. Jos gyvenimo istorija taip mane sudomino, kad aš vis dažniau pradėjau lankytis pas ją. Jos pasakojimai apie jaunystę, mokslus ir poeziją pavergė mane ir joje pamačiau kitą žmogų – tai buvo išsimokslinusi ir apsiskaičiusi moteris. Jinai puikiausiai kalbėjo prancūziškai ir buvo perskaičiusi originalia kalba visą prancūzų klasiką. Kiek blogiau mokėjo vokiškai ir angliškai. J. Danilevič puikiai buvo susipažinusi su rusų literatūra. Jos mylimiausi poetai: Puškinas ir Nekrasovas. Jų beveik visus kūrinius jaunystėje mokėjo atmintinai, nors ir dabar man daug paskaitė iš atminties. Manyje ji pajuto dėmesingą klausytoją. Ir todėl ji visada mane džiaugsmingai pasitikdavo. Aš čia buvau visada laukiamas.
Aštuoniasdešimtųjų metų pradžioje J.Danilevič padovanojo man visus savo senovinius dokumentus, kurių dauguma buvo datuoti nuo XIX a. vidurio iki XX a. trisdešimtųjų. Didžiausiu atradimu bei vertingiausiu yra bajorų kilmės pažymėjimas, išduotas
1865 m. Vilniuje – Danilevičiui Adolfui Ivanovičiui, Julijos tėvui, kurį pasirašė bajorų sąjungos vadovas Aleksandras Domeika. Istoriniu požiūriu įdomūs ir vertingi ir kiti dokumentai, kurie buvo parašyti lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.
Mano nuomone, pabradiškiams vertingi ne tik šie dokumentai, bet ir kiti šios kuklios senutės prisiminimai, kuriuos esu užsirašęs, bet apie tai kitose istorijose.
