Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad piliakalniai, prie jų esančios gyvenvietės, šventvietės, kapinynai, pilkapiai, senieji keliai yra lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės, ir į tai, kad daugelio jų reikšmė iki šiol neįsisąmoninta, o apsauga nepakankama, nutarė 2017 - uosius paskelbti Piliakalnių metais. 
Grupė Pabradės bendruomenės „Domus“ narių kartu su VSAT Užsieniečių registracijos centro darbuotojų kolektyvo nariais surengė žvalgomąją ekspediciją senaisiais pašto keliais, aplankant greta esančius kultūrinio paveldo objektus. 
Seniaiusios žinios apie tiltus Pabradėje mus pasiekia nuo 1664 metų, kai per Dubingą buvo pastatytas tiltas. Šiuo tiltu ir toliau palei dešinįjį Žeimenos krantą iki Liūlinės, o toliau per Švenčionis, iki XIX a. pirmojo dešimtmečio, ėjo svarbus pašto traktas į Breslaują. O 1820–jų metų Vilniaus gubernijos žemėlapyje jau matome kitaip žymimą pašto traktą nuo Pabradės link Švenčionių: trumpesniuoju keliu – per Ašvaraistį (Uszworoyce). Šioje gyvenvietėje 1865 m. duomenimis buvo 4 gyvenamieji namai su 73 gyventojais. Čia buvo pašto stotis su arklių keitimo punktu. Pastaruoju maršrutu ir suplanavome tyriamąją ekspediciją. 
Maršruto pradžioje nėra senojo pašto trakto liekanų, tačiau pravažiuojame šalia nacionalinės reikšmės archeologinio kultūros paveldo objekto – Pabradės pilkapyno, datuojamo I tūkstantmečio po Kristaus antrąja puse – II tūkstantmečio pradžia. Jame yra apie 90 pilkapių, išsidėsčiusių 3 – 5 iki 10 – 20 metrų atstumu vienas nuo kito, siekiančių iki 20 metrų skersmens ir iki 1,5 m aukščio. Tai sudegintų mirusiųjų kapai su įkapėmis.
Kitas maršruto taškas – Baliulių piliakalnis, taip pat datuojamas I tūkstantmečio antrąja puse – II tūkstantmečio pradžia. Puikiai išlikę šio piliakalnio pylimai, gynybiniai grioviai, terasos. 
Atkreiptinas dėmesys, kad abu šie kultūros paveldo objektai – ir Pabradės pilkapynas, ir Baliulių piliakalnis vietovėje nepažymėti, nėra nuorodų privažiavimui prie jų. 
Vėl grįžtame į senajį pašto kelią. Jo fragmentų galima rasti naujuoju tiltu pravažiavus Meros upę ir pavažiavus į kairę iki aukštos įtampos linijos. Iki šiol išliko matomi šio kelio pakelės grioviai. Kelio svarbą parodo ir jo plotis. Čia lengvai prasilenktų dvi transporto priemonės. Deja kai kurios kelio atkarpos jau nebepravažiuojamos. Kad pasiekti Ašvaraistį, teko sugrįžti į Pabradės – Švenčionių plentą ir apvažiavus pelkingą vietovę, vėl miško keliais sugįžti į pašto kelią. Beje, 1861 m. carinės Rusijos generalinio štabo karininkų parengtame šio kelio aprašyme minima, kad šiame ruože yra 3 varstų dumblėto dirvožemio atkarpa, o kitur vietovė smėlėta, vietomis smėlis gilus.
Ašvaraistis nustebino tuo, kad pamatėme iki šiol išlikusius 3 statinius, galimai menančius XIX amžių. 1831 metais čia įsikūrusią pašto stotį aptarnavo 12 vežikų, 6 kurjeriai, buvo laikomi 34 arkliai. 
Toliau nukeliavome per Sarius į Liūlinę. Pabendravę su Aukštagirio girininkijos darbuotojais, trumpam stabtelėjome Rimkų stovyklavietėje, ir, aplankę šalia esantį kultūros paveldo objektą – senasias Rimkų kapines, į Pabradę pasukome kitu, seniausiai žinomu pašto keliu – Liūlinė – Mažalotė – Baltadvaris – Bajorėliai – Pabradė, pakeliui sustodami prie vaizdingų Žeimenos skardžių ir buvusiame Mažalotės polivarke, kur pavyko pakalbinti vietinę gyventoją, pažinojusią paskutinę polivarko savininkę Kseniją Livčak – garsiąją rusų avangardistinio meno atstovę, 1988 metais palaidotą Pabradės miesto kapinėse.
Daug įdomių ir netikėtų dalykų gali atverti senieji mūsų krašto keliai.
Pabradės bendruomenės „Domus“ nariai dėkoja VSAT prie VRM Užsieniečių registracijos centrui už bendradarbiavimą ir pagalbą žvalgomąjai ekspedicijai.

Pabradė. 
2017-09-08
Jono Vainausko nuotraukos.